Silver Woof

Įsivaizduok. Iš savo bibliotekėlės išsitrauki malonią knygutę, susirenki švarius rūbus ir persimetęs per ranką, neši viską į vonią. Jeigu esi nusiteikęs tikrai pasimėgauti dar sugalvoji atsinešti su savimi ką nors skanaus gerti/valgyti. Vonia garuoja, aromatiniai aliejai užpildo erdvę. Pasimėgaudamas pasineri, suvokdamas, kad taip tikriausiai atrodo rojus…

Šalimais slankioja tavo katinėliai. Niekaip nesugebantys apsispręsti ar jiems reikia gultis ant skalbimo mašinos ar įsirausti į tavo švarių rūbų saują ar atsigulti ant rankšluosčio. Tačiau jie greitai nurimsta. Įsivyrauja harmonija.

Staiga pajunti kažkokį įtartiną kvapą. Kvapas nemalonus. Apsidairai ir bandai suvokti kas skleidžią tokį dvoką.

Išgirsti kaip vienas iš tavo katinėlių džiaugsmingai užkasinėja kakučius savo tualete (taip, mes katino WC laikome vonioje). Kvapas jau verčia iš kojų. Susinervini, išsirioglini iš vonios, pagriebi katino WC ir išmeti už durų. Grįžta vėl taika ir ramybė.

Mano katinas nusprendė, kad toks ritualas labai puikiai dera su maloniu gulėjimu vonioje. Po kelių kartų aš irgi pasimokiau – prieš lipdama į vonią išmetu katino tualetą už durų, o tuomet mėgaujuosi vonia. O kas sakė, kad mes niekada nepasimokome?

Ar dar kam nors teko kažką panašaus patirti?

Greit jau bus penkios, o aš šiandien nusprendžiau nešuoliuoti, tiksliau nuslinkti vėžlio greičiu iki savo darbo. Įslinkau į savo darbo vietą pliumptelėjau ant kėdės ir pradėjau dirbti laaabai lėtai. Nes skaitau tekstus ir atrodo, kad net sugebu įžiūrėti špygos apybraižas. Mano nuveikti darbai šiandien gali susidėti į apvalų nulį.

Geriausia, kai žmones mokiau anglų k. Sėdžiu ir nė velnio nesuprantu ką jie klausia, o kai atsakau nė velnio nesuprantu ką atsakiau. Na anie tai manimi vis dar pasitiki kaip mokytoja, bet kiek ilgai po šiandienos mano proto apraiškos.

Vilkdamasi iš lovos šį rytą sau prisiekiau, kad nuveiksiu nors dalį mano sąraše augančių darbų. Ir štai jau po vienuolykos, sėdžiu ofise nieko veik nepasidariusi. Ironija, ta kad mano darbų sąrašas per šią dieną vos ne padvigubėjo. Kai dirbi laisvu grafiku viskas tampa sudėtingiau, nebegali apsimetinėti, kad dirbi, nes visuomet aišku kuomet tu esi ne nuotaikoje.

Ech, tikiuosi šiandien grįšiu namo nors prieš dvyliką

Aš nemėgstų daug švenčių, bet šiandien sąrašo viršuje puikuojasi Kalėdos. Jaučiu tokia įtampą prieš šią šventę, kad atrodo žiežirbos ims skraidyti, ir sunaikins mano pathethic existance.

Bet tikriausiai pati kalta. Jau atėjo šventė dovanų pasikeitimo, o aš dar jai pilnai nepasiruošusi. Dar reikia tą aną padaryti ir nežinau kada kurį darbą. Ir tai mane nervina, nes jau laikas viską sudėlioti į savo vietas. Nebegaliu… Šiandien atsikėliau ir jau noriu klyklti nuo įtampos. Pajėgiau tik durimis trankyti perlėkdama iš kambarių. Ir šventės tik prasideda, tad nieko gero nereikia tikėtis. Nebenoriu daugiau, nebenoriu… Dieve mano, kaip man jau viskas iki kaklo ir dar šiek tiek.

Geriau jau eičiau sesijos laikyti, nei eiti švęsti Kalėdų. O lyg ir esu tikinti, turėčiau džiaugtis Kristaus atėjimu…

Kaip tu jaustumeisi, jei visą dieną dirbai vieną vienintelį darbą ir galiausiai jis tau nepavyko. Tačiau lyg negana to, tu juo užsiėmiai kelias savaites.O jis, nachalas, vistiek tau į duženas išdrimba. Velniai rautų. Kūriau imovie filmą, turėjau bent keturis kartus peržiūrėti visą turimą medžiagą - po velniais 4h, net ring of the lord trumpesnis. Ir kai galiausiai įrašiau visą filmą, į DVD formatą, koks rezultatas? O gi šnipštas. Atidarai diską ir gauni du failus: audio ir video, vietoj tavo planuotos superinės uždangos su Mozarto simfonija…. Grrr… Man šiandien taip kelis kartus norėjosi savo Mac išmesti pro langą, bet prisiminiau kiek paklojau, tad ranka nekilo. Bet kai daveiks, skris jis, skris…

Buvau ir ilgą laiką apsėsta Mangų skaitymo. Parčiuošdavau namo ir atsiversdavau savo kompe naujus Mangos puslapius ir, kad pradėdavau skaityti. Ir tai truko kelis metus, perskaičiau - dauuuuug. Net nenoriu skaičiuoti, kiek praleidau savo laiko darydami šį vėją. Jeigu anime žiūrėdama praleidau metus (internete įmanoma apskaičiuoti), neskaičiuojant miego ir visų kitų būtinybių, tai mangą….

Tačiau vis labiau noriu atsikratyti šio š įpročio:
pirma: tai užima labai daug laiko, kurį galėčiau praleisti darydama ką nors kitą
antra: sapnuoju blogus sapnus: kraujas ir visur lakstantys mėsgaliai, brrrr….
trečia: atsibodo rasti savo galvoje keisčiausius įstikinimus. Vieną kartą vos nesuradau savęs besilankstančios prieš kažkokį žmogelį. WTF????? Suvokiau, kad tai tos kombinacijos įtaka, bet brač… Kaip gėda buvo, o kiek to brudo dar pas mane yra…

Todėl nebenoriu skaityti Mangos, bet tuo pačiu metu, taip norisi…

Šiandien rytą saldžiai snaudžiu. Sapnuoju detektyvinius sapnus, kuriuose aš super cool sniperis ir bėgu nuo teisingumo (net galima sakyti geras filmas). Tikriausiai vakar per daug prisižiūrėjau detektyvų. Taigi snūduriuoju sau palaiminga. Ir staiga į mano kambarį pradeda veržtis dūmai, ne tie kurie dusina ir verčia susimąstyti gaisras ar ne gaisras. O tie kurie kiti, ciagarečių dūmai. Ar galite įsivaizduoti kaip smirdi ryte cigaretės????? Maniau gerklę pradės deginti. Tai gavau pasiūsti velniop savo miegus, atsistoti ir uždaryti langą.

Manau kitą kartą pasirinksiu akmenukų ar dar ko ir kai mane pažadins aš nors rytinę mankštą padarysiu, ir pakviesiu tą žmogiuką pasportuoti su manimi.

Kaip tu jautiesi, kai netenki visko, kai pasaulis kurį manei, kad pagaliau pradėjai suvokti išsvyra tau iš rankų ir nurieda pažeme. Kaip tu jautiesi?

Nežinau, kaip galima jaustis, kai viskas ką tu pažįsti pabyra, sudūžta ir prieš tave lieka tik stovėti nežinomybės kanijonas. Kaip tu tada jautiesi? Ir ką tu darai?

Ar galima tuo metu klykti iš skausmo? Tačiau kokia prasmė tai daryti, nes viskas ką tu turėjai jau prarasta? Ar galima verkti ir tąsomas ašarų gūštis? O gal sėdėti sukandęs dantis neleisti emocijoms pabėgti? Kaip tu elgiesi? Kaip tu turėtumei pasielgti?

Ech, kaip norėčiau žinoti, ką reikia daryti su sudužusiu gyvenimu, kuris pabiro tarsi kalėdinis žaisliukas.

Užmerkti akis nesunku. Vokai nuslysta akies obuolio paviršiumi ir užsiveria, kaip perlą sauganti kriauklė. Tu atsiduri tamsos prieglobstyje. Tačiau ši tamsa nėra dar pilna. Tarsi zigzagai lenda šviesos srautai pro tavo sumerktus vokus. Tarsi šaukia, atmerk akis, nes tiek daug vyksta tau nematant. Ir tu nori atverti akis, tačiau šviesos kirminėliai kaip sapno atminimai žaidžia tavo akyse.
Atsibudęs giliausioje tamsoje niekada negali būti tikras ar visdėlto pabudai, ar visgi dar miegi ir sapnuoji tamsą. O gal tu tiesiog apakai, tavo gebėjimas regėti išsisklaidė lyg dūmas. Tačiau galbūt pabudai tiesiog visiškoje tamsoje. Pirmapradėje tamsoje, kurią sunku vėl rasti vaizdų ir garsų pasaulyje.
Jausdamas kietą akmens paviršiu nusitembi. Juk žinai, kad tavo namuose nėra šalčiu padengtų akmens luitų. Kurie degina tavo odą kiekvienu prisilietimu. Ir taip tu žinai, kad nebesi namuose.
“Labas rytas” sušnibžda tavo lūpos. Iš gilaus įpročio iškilę žodžiai. Ayse toliau aktyviai gyvena tamsa. Nesi visdar tikras ar ji tik akyse ar tamsa tave apgaubia, kaip mylimoji.
Rankų, nugaros, pilvo raumenys įstempia kuomet pabandai ir sėkmingai atsisėdi. Šaltis ir toliau skverbiasi link kaulų. Nori žinoti, kur tu esi, tačiau klausti nėra ko, o gal ir nėra prasmės. Tu žinai, kad turi priimti situaciją kokia ji yra dabar. Tavo mokymai buvo šioje stadijoje. Gideonas sakė, kad greit išmoksi, kaip priimti situacijas tokias kokios jos yra. Nebandysi aiškintis, gintis, kovoti, prieštarauti, maldauti. Tu priimsi ją ir džiaugsiesi ja. Tarsi vaikas nauju žaislu.
“Nekovok ir priimk”. Sušnabžda tavo lūpos penktą tiesą. Žinojimas, kad tai tik mokymų dalis padeda tau atsipalaiduoti. Kvėpuoji lėtai ir jauti, kaip nematomi garų debesėliai išplaukia iš tavo plaučių. Pabandai atsistoti.
Kojos sulinksta ir praslysta lediniu paviršiumi arčiau tavęs. Jauti purvinas pėdas atsitrenkiančias į šlaunis. Pirštai įsirežia į plyteles ir daugybę raumenų, sausgyslių ir kaulų dirba kartu, kad tu pakiltum. Kai pagaliau atsistoji pajauti skausmą pakaušyje. Pagaliau supranti kaip šiame kambaryje, bent jau spėji tai, tu atsidūrei. Net nieko nematydamas jauti, kad kambarys didžiulis.
Tikriausiai aidas, kurio beveik nėra tau pasufleruoja šią mintį. Žengi kelis žingsnius mosuodamas rankomis prieš save. Nekalbi, nes jauti, kad žodžiai nepridera šioje situacijoje. Vos už kelių žingnių tavo pėdos sušunka iš džiaugsmo pajutusios šiltą kailinį kilimą. Ir neskubėdamos mėgaujasi šia netikėtai atrasta šiluma. Tačiau tu žygiuoji toliau. Tiesiai, tiesiai vis žengi. Tavo žingsniai nesvyruoja. Tu ramus. Žinojimas yra pranašumas. Tai tik dar viena pamoka. Mokytojas mėgsta tave išvesti iš pusiausvyros. Mėgsta nustebinti. Ir galiausiai jo pokštai nustoja stebinti. Jo ekscentriška asmenybė tampa kasdienišką. Suvoki, kad pagaliau gali priimti situaciją tokią kokia ji yra. Didžiuojasi savimi, kad nepradėjai panikuoti šioje vietoje. Šioje situacijoje. Tave savimylė yra paglostoma. Ir tu nusijuoki šiame kambaryje. Tarsi karalius laimėjęs mūšį prieš save.
Ir kai tu nurimsti ir jautiesi pergalingas. Mokytojo žodžiai išplaukia iš pasąmonės gelmių: “Negi galvoji, kad viskas taip parasta”. Ir su tais žaidžiais ramybė kurią tu turi išgaruoja. Tarsi garas, tarsi dūmas. Ir baimė valso žingniu įžygiuoja į tavo sielą.
Negali parodyti savo sutrikimo. Savo abejonių. Vėl kartoji sau, čia tik tamsa ir nieko daugiau. Tačiau žinai, kad tamsa čia ne tokia. Ji primena kažką ką tu seniau regėjai, matei. Ir tada supranti.
Tuk tuk. Beldimas į grindis. Mokytojo lazda atsitrenkia ritmingai. Ir tu nori sušukti ne, prašau ne. Tačiau beldimas grąžina suvokimą, kurio tu nenori ir niekada nenorėjai. Viskas susideda į savo vietas. Guzas galvoje, tiesiog paslydimas ant šlapių grindų. O, čia…
“Tai pabudai?”
Žodžiai kurie tave sunaikina. Žinojimas, kuris verčia tave raudoti. Ir ašaros rieda iš tamsos tavo skruostu. Pajunti, kaip pypteli spaudžiamas mygtukas ir žaliuzės pajuda. Ir saulės šviesa nudegina tavo odą. O tamsa lieka su tavimi.
“Ketvirta taisyklė: Nepanikuok” Pakartoja tas gergždžiantis balsas ir tave perveria kiaurai. Ir tu klūpi ant kelių ir verki. Nes pirmą kart buvai patikėjęs neįmanomu.
Penkta taisyklė: Nekovok ir priimk. Ir tu supranti, kad čia kovoti nebėra prasmės, nes kova jau pralaimėta.

Pausaulis svyra man po kojomis ir tu klausi ką tau daryti? Ką aš tau galiu atsakyt?
Tu klausi manęs… Kuri gyvena kukliai, neturi nieko daug ir nieko daug neprašo. Kuri turi baimių daugiau nei jų surašyta psichologijos vadovėliuose. Kurios pasitikėjimas savimi gali būti išreikštas minusine forma. Ir tu klausi manęs kaip turi elgtis? Ką aš galiu tau atsakyti?
Tu esi mano draugė brangi, bet ko vertas mano patarimas?
O gal kaip tik vertingas?
Nes aš nors mažai turiu. Turiu du dalykus ramybę ir vidinį džiaugsmą. Tai ko negali pinigai įpirkti. Tai gal aš ir galiu kelis žodžius tau tarti, mano drauge brangi.
Tad duosiu tau ne patarimą, o pažadą šį: “kad ir kokį sprendimą turi priimsi, tu liksi mano drauge ir aš tave palaikysiu”. Štai mano pažadas prieš tave. O sprendimas yra tavo rankose.